Suoliukai

...

Nesenai, apsirengusi neaiškius rūbus, kurie veikiau priminė spalvotą bulvių maišą,o kelias dienas nešukuotus plaukus susirišusi į aukštą uodegą, Saša išėjo iš tos irštvos vadinamos namais. Tarp keturių sienų ji buvo uždaryta pernelyg ilgai, tad sėdint savo kambarį, imdavo siutas. Pakeliui, iš parduotuvės nukniaukusi prastos kokybės viskio, moteris jį atsidarė, sparčiai gurkšnodama. Kai Dmitriyeva pasiekė parką, ir klestelėjo ant pirmo pasitaikiusio suoliuko, ji buvo pakankamai apsvaigusi, kad mintys grįžtų prie vieno ir to pačio. Negana to, ant pievelės priešais, kažkokia mama žaidė su savo vaikais, kurie krykštavo ir bėgiojo. Sašai suspaudė širdį, tačiau uždengtų akiniais akių nuo tos motinos laimės, nenuleido, aiškiai, nepamiršdama vis išgerti iš butelio, kurio liko tik pusė. Tik tada, kai pusė šlykštais gėrimo atsidūrė moters pilve, ji išsitraukė žolės suktinę ir ją prisidegė. Saša tapo neatpažįstama, po visų ją užklupusių nelaimių. Nors ir atsistojusi ant kojų, tačiau sublogusi, išbalusi, skausmo iškankintu veidu, moteris buvo gyvas lavonas.

Ethano galvoje dėjosi per daug primityvūs dalykai nuo tos pačios akimirkos, kuomet jo laisvė buvo suvaržyta. Viskas, kas jam buvo svarbu, tai tapti tuo, kurio vardo aplinkiniai bijotų, o pačiam Williams būtų juntama pagarba. Jis norėjo būti smogiku, tardytoju ar galvažudžiu. Gana neįprasta svajonė, tiesa? Bet ten, kur Ethanas užaugo, tik tokie žmonės yra kažko verti. Tik tokie žmonės gali mėgautis gyvenimu, be baimės būti užmuštiems. Tik tokie žmonės gali save vadinti nemirtingais, kuomet jų rankas plauna kitų žmonių kraujas. Štai dabar, kuomet vaikinas nesitreniravo salėje ir buvo geras oras, jis bėgiojo po nedidelį miestą taip didindamas savo ištvermę. Greitis yra taip pat reikalingas davinys. Bėgant per parką Ethano akys užkliuvo už vienos sulysusios būtybės. "Saša" - nuaidėjo jo mintyse ir vaikinas sustojo it pakirstas. Šios merginos jis nematė galbūt apie metus. Jis entuziastingai lankė Aleksandrą ligoninėje, kai ši buvo praradusi atmintį. Ačiū dievui, ji sugrįžo, bet mergina tuomet palūžo ir visiškai pradingo iš Joe gyvenimo. O dabar tarsi vaiduoklis ji sėdi ant suoliuko ir lyg niekur nieko rūko suktinę. Šis netrukus prisiartino prie merginos ir tarė žodžius, kurie tikriausiai patys netinkamiausi šiai situacijai:
- Anksčiau, tu su manimi jomis dalindavaisi, - tarstelėjo ir išėmė iš merginos lūpų kaseką. Patraukė šio šiek tiek ir išpūtė godžiai dūmą. Ethanas nebeprisiminė, kada paskutinė jo suktinė buvo, tikriausiai su Saša. - Atrodai tiesiog šūdinai, - konstatavo faktą ir gražino suktinę atgal merginai.

Kadaise, jie su Ethanu buvo neišskiriami. Vienas kitą palaikydavo ir gerais ir blogais laikais. Galbūt, tarp jų būtų buvę kas nors daugiau, nei draugystė, broliškas ryšys, jei ne kelyje pasimaišęs Maiklas, kuris apsuko tamsiaplaukei galvą. Saša Maiklą laikė savo idealu, tobulu vaikinu, o po to vyru. Pasirodo, Ethan buvo teisus, kad tai tik kaukė, ir kad tas vyras įskaudins moterį. Nuo to jai darėsi dar skaudžiau. Išgirdusi balsus šalia savęs, Daria pagaliau atitraukė žvilgsnį nuo motinos ir jos vaikų, ir pakėlusi akis, jas išpūtė. Nors Saša ir manė, kad jai nieko nebereikia, visgi, senai matytas geriausio draugo veidas, moteryje įžiebė šiokius tokius jausmus. Suvirpinusi smakru, Dmitriyeva atsistojo. Kai Ethan paskutinį kartą matė Sašą, ji buvo be atminties, gydytojai ką tik pranešė kad ji liks invalide, o pati moteris buvo ne tik išsigandusi ir pasimetusi, bet ir įskaudinta, nes sužinojo apie vaikus kuriu nė neprisimininė, ir apie tai kad ji liks invalidė. Niekas nepatikėtų, kad viltis dar kada nors pamatyti savo mažylius, varė moterį į priekį, kankindama ir alindama save, ji nesustojo, kol nežengė žingsnių savomis kojomis. Saša paskutinį kartą pažvelgė Joe į akis, ir pripuolusi stipriai jį apsikabino. Tiek laiko kauptas ir išgyventas skausmas išsiveržė į paviršių ašarų ir kūkčiojimo pavidalu, vos tik atsidūrus mylimo vaikino glėbyje.
-M... Maiklas... jis..,- Saša pradėjusi verkti ir kūkčioti, nebegalėjo sustoti, tad daugiau nei buvusio vyro vardas, moteris nebesugebėjo ištarti.

Saša anksčiau buvo vienintelis žiburėlis niūriame Ethano gyvenime. Jis net pats nesuvokia, kaip sugebėjo šią trapią būtybę prisileisti taip arti savęs. Tačiau tai buvo tikra, nesuvaidinta ir labai graži draugystė. Gaila, kad mergina prapuolė tokiam ilgam laikui, gaila, kad jos gyvenime pasirodė tas mulkis Maiklas, kai Ethanui trūko tiek nedaug, kad užimtų pastarojo vietą. Taip, anksčiau jis norėjo Sašos ne vien tik kaip draugas, bet ir daugiau, tačiau jis merginai to niekada nepasakė.
Šis susitikimas, po šitiek laiko iš ties buvo gana keistas. Williamsas nežinojo ką pasakyti savo geriausiai draugei, kuomet jos nematė visus metus. Ypač buvo sunku, kuomet ji atsidūrė avarijoje ir vaikinas nepraleido nė dienos jos neaplankęs. Skaudu buvo, kai Saša jo nepažinojo. Bet rodos, kad jam kur kas buvo lengviau susikalbėti su mergina, negu tam pačiam Maiklui. Ech, kokia ta sudėtinga praeitis.
Saša buvo palūžusi, tą ir durnas pamatytų. Todėl Ethanas nebuvo apstulbintas, kuomet mergina krito šiam į glėbį. Vaikinas ją globėjiškai, šiltai apkabino, priglaudė ją prie krūtinės ir įsikniaubė į alkoholiu atsiduodančius plaukus. Joe jau numanė, kad Maiklo vardo paminėjimas nežada nieko gero. Williams žinojo, kad Maiklas paliko Sašą, mat pats su juo asmeniškai kalbėjo, kuomet grąžino vaikus iš priežiūros. Tuomet jis trenkė jam į nosį, taip pat nemenkai gavo atgal ir tuo jų keliai išsiskyrė. - Jis šūdžius, - sumurmėjo Ethanas ir ėmė glostyti merginos nugarą, taip ją pamažu ramindamas.

Toli gražu, Sašą graužė ne tai. Išsiskyrimo skausmas dar pakeliamas, palyginti su tuo, ką išgyvena Daria dabar, kai ji negali net iš kito parko galo žiūrėti į savo žaidžiančius vaikus. Žinoma, niekas jos nesupras, nes toks kaip Ethan neturi vaikų, kurie būtų iš jo atimti. Akivaizdu, pastarosios naujienos draugas nežinojo. Atsitraukusi nuo Williams, Saša išsitraukė iš kišenės raminamuosius, ir į delną išbėrusi net kelias tabletes, jas prarijo, užsigerdama turimu viskiu. Tiesa, moteris jau sunkiai stovėjo ant kojų, tačiau bent jau stovėjo. Po minutės tylos, kai Dmitriyeva pagaliau nusiramino, ši nusiėmė akinius nuo saulės. Nors akys dar buvo drėgnos, tačiau vaistai padarė savo- į Sašos veidą grįžo abejingumas ir šaltumas, besimaišantis su nedingstančiu skausmu.
- Jis.. atėmė iš manęs mano vaikus...,- kiek užkimusiu balsu, tyliai prakalbusi dėl ko čia šitaip verkia moteris, atėmė iš Joe suktinę ir įtraukusi dūmą, užvertė galvą lėtai juos išpūsdama, o tada užsiskanindama viskiu. Nedaug tereikia, kad pavyzdinga moteris, tobula mama, virstų gatvine alkoholike ir narkomane, neleisdama sau išblaivėti nė dienos.

Ethanui buvo sunku žiūrėti, kaip draugė pamažu save žudo. Jis atėmė iš rankų viskio butelį ir jo visą turinį išpylė ant žemės, o pačią tarą išmetė į netoliese esančią šiukšlių dėžę. - Pakaks, Saša, save žudyti. Ne gana to, kad tas šūdžius iš tavęs atėmė viską ką turi, tai ir toliau tave verčia taip elgtis su savimi. Susiimk dėl savęs, dėl savo vaikų, - surimtėjo Ethanas, daugiau neapsikentęs. Taip, Aleksandrai dabar labai sunkus laikotarpis, tačiau ji turi išbristi iš viso šito šūdo, o tam reikia jėgų ir valios didelės. - Pažiūrėk kuo pavirtai, jei pamatytum save mano akimis, pasibaisėtum. Aš negaliu žiūrėti į tokią tave. Padėsiu viskuo kuo tik galėsiu, padarysiu dėl tavęs viską, tik prašau... Pasistenk išlikti stipri, - maldavo Ethanas merginos, mat nieko nėra žiauriau, nei stebėti kaip tavo draugė pamažu sau kasasi duobę.