Įėjimas/Išėjimas.

...

Atsikėlusi ryte gana anksti, kas nebuvo tikrai kasdieninis reikalas, namuose dar stovėdama po dušu, nusprendė, jog kavos geriau išgers mieste. Tad greitai nusipraususi ir apsirengusi, pėstute nuo namų ateina iki artimiausio Starbucko, nešina taše ir kompiuteriu, nusprendusi, kad, šiaip ar taip, neprošal būtų ir šik tiek padirbėti. Įėjusi į kavinės vidų, ramiu veidu nužvelgia kavinės vidų, joje susirinkusius žmones ir galiausiai didelę lentą, ant kurios buvo surašyti įvairūs labiau kavos kokteilių, o ne normalios kavos, pavadinimai. Atsistojusi į kelių jau laukiančių savo kavos puodelio žmonių eilę, tvirčiau viena ranka suima kompiuterį, nes būtent šį daiktą saugojo labiau nei pačią save, o kita iš tašės išsitraukia piniginę, ketindama čia ir papusryčiauti. Laukdama savo eilės, lūkuriuodama, šiek tiek pasisukioja, stebėdama čia susirinkusius žmones.

Nors ir retai palikdavo akademijos teritoriją ne misijų metu, kartais Julianui patikdavo apsimesti eiliniu gyventoju ir apsilankyti žmonių traukos centruose, stebėti jų elgesį iš šono ir labiau pažinti, kad kiekvieną kartą, įsiliedamas į tokio žmogaus vaidmenį, galėtų neišsiskirti iš minios. Eidamas pustušte gatve, mat dauguma tokiu laiku dirbo, jis žvalgėsi į šonus, nepraleisdamas po akis miesto detalių, kurias matė kitaip, nei visi. Nieko keisto, žinant, kad jis nuo pat vaikystės nematė kitokio žmonių elgesio, kaip tik paranojiškus ir šaltus agentus. Beeinant jo dėmesį patraukė nedidukė, tačiau regis gana jauki kavinutė, šviesai atsimušant nuo pigių dažų ir nudažant vidų pastelinėmis spalvomis. Tarytum truktelėtas už virvutės vyrukas gana greitu, tačiau ritmingu žingsniu perėjo į kitą gatvės pusę  ir trūktelėjo durų rankeną, priversdamas mažą varpelį, virš jų, suskambėti. Įėjęs vidun Julian nužvelgė didžiulę lentą su įvairiais, jam nieko nesakančiais užrašais. Nors ir nežinojo ar nori kavos ir kokios tiksliai norėtų, jis atsistojo į eilę už tamsiaplaukės, trumpo kirpimo merginos, tvirtai laikančios kompiuterį. Net ir iš nugaros ji atrodė pažįstama, o itin retų kvepalų kvapas tik dar labiau stiprino šį jausmą, tačiau Prescott nieko nesakė ir tik tyliai stebeilyjo į merginos pakaušį, atsainiai tvarkydamasis švarko rankovę.

Kuo labiausiai merginą traukė tokios vietos, kaip ant kiekvieno kampo pastatytas Starbuckas, buvo tai, jog būtent čia galėdavo pamatyti, kaip atrodo normalus gyvenimas. Ir visai ne todėl, kad jos gyvenimas jai nepatiktų - priešingai, ši jį mylėjo. Bet kartais buvo smagu pasižiūrėti, kaip bendrauja žmonės tarpusavy, kadangi pati ne taip dažnai tai ir darydavo. Stovint eilėje prie kavos, visos nugirstos kalbos apie naują ar seną vaikiną, neapmokėtas sąskaitas ir panašius dalykus, Ellen juokino, tad nieko keisto, kad ir jos veide palaipsniui atsirado nors ir nedidelė, bet matoma šypsena. Galiausiai, kai eilėje priešais ją liko stovėti tik vienas žmogus, mergina ranka persibraukia per plaukus, patraukdama užkritusias sruogas nuo akių. Trumpai pasisveikinusi su barista, paprašiusi didelio paprastos juodos kavos su pienu puodelio ir sumuštinio, ant prekystalio padeda pinigus, ramiai lūkuriuodama apsidairo per kavinukę, kai, pasukusi galvą per petį, išvysta visai šalia už jos stovintį vyrą. Šiuo metu tai buvo žmogus, kurį mažiausiai tikėjosi sutikti bet kur, o ypač tokioje normalioje, žmonėms įprastoje vietoje. Nužvelgusi jį nuo galvos iki kojų, akivaizdžiai kilsteli antakį klausiamai žiūrėdama į Julianą, bet per kelias sekundes susitvardo taip, kad nei nuostabos, nei bet kokio kito jausmo jos veide nebeatsispindi.

Beprasmis šurmulys Julianui nepatiko, tad greičiausiai dėl to išvysti jį tokioje vietoje buvo neįprasta, tačiau jis buvo žmogus, kaip ir visi kiti, turintis savo poreikių ir karts nuo karto norintis pabėgti. Kiekvienas agentas to nori, o ypač - Prescott'ai. Juk jie yra pavyzdiniai akademijoje, privalantys visada elgtis apgalvotai ir niekada nepamesti galvos, kad ir kaip sunku tai būtų padaryti. Tai dar viena iš priežasčių, kodėl Sebas retai rodosi tokiose vietose. Na, o šiandien... Šiandien jam "laisva diena". Ar bent jau pusdienis, tad galima ir pakeisti kasdienę dienotvarkę. Eilei trumpėjant vyrukas jau buvo apsisprendęs norįs didelio juodos kavos puodelio, kurį kur nors kavinės pakraštį, mažiausiai matomoje vietoje, ištuštins, tačiau galvoje dėliojamas planas staiga išsiblaškė, suvokus, kad jo nuojauta pasitvirtino. Tamsios merginos akys, tarytum skeneris perėjusios kūnu, privertė jį kreivai šyptelėti. Ellen. Julian net negalvojo, jog ji šalyje, mat pastaraisiais mėnesiais merginos veikla buvo sumažėjusi ir agentams niekaip nepavyko jos rasti, tačiau dabar, matydamas ją priešais, vyrukas dar kartą įsitikino, kad norint tinkamai atlikti darbą, reikia jį daryti pačiam.
-Ellen.-tarė nepraleisdamas pro akis jos sumišimo, kurį greitai užslėpė blyškus akmeninis veidas. Tai visiškai nestebino. Juk Julian gyveno kaukėtų žmonių pasaulyje, pats prisidengdamas viena šalčiausių. Nors visada atsiranda vienas kitas žmogus, kuris sugeba pamatyti ir tai, kad slepiasi po kauke. Nors ir sekundei, kai jautiesi nepastebimas, kaip kad šiuo atveju sudvejojusi Talbot.

Išvydus Julianą, merginos galvoje tuoj pat pradeda suktis kažkoks mechanizmas, kuris tuoj pat prigamino daug variantų, ką šioje situacijoje turėtų daryti ar ką kalbėti, ir pusė tų variantų jos pačios buvo tuojau pat atmesta. Dar viena iš priežasčių, kodėl jai patiko tokios vietos, buvo ta, jog būtent čia ji galėdavo būti praktiškai nepastebėta. Tiek eilinių žmonių, tiek agentų ir visų, kas yra susiję su akademija. Turbūt todėl ta nuostaba jos veide ir buvo keletui sekundžių atsiradusi. Kiekvieną kartą, kai pajusdavo, jog agentai jai pradeda lipti ant kulnų, ši dingdavo iš šalies ir kuriam laikui, atrodo, prasmegdavo skradžiai žemės, bet visada galiausiai sugrįždavo namo. Bet pirmą kartą per labai ilgą laiką ji susidūrė akis į akį su vienu iš žmonių, su kuriais susidurti nebuvo labai naudinga.
- Jullian, - taria ramiu balsu, šiek tiek linktelėdama, taip, lyg pasisveikindama, bet tuo pačiu, nematomu judesiu prisitraukia daiktus prie savęs. Nors nieko atsitinkant čia ir nesitikėjo, bet atsargumas jai jau buvo įaugęs į kraują. Per kelias sekundes jos veide vėl atsiranda nežymi šypsena, kuri, neslėpsim, buvo kiek pašaipi. Palenkia galvą į šoną, dar kartą akivaizdžiai, akiplėšiškai jį nužvelgdama. Akius krašteliu pamačiusi, kaip ant baro atsiranda vienas iš jos užsakymų - sumuštinis, šį jį pasiima į ranką, ketindama bet kurią pasitaikiusią patogią akimirką, iš čia dingti.