Staliukai viduje

...

Įėjusi į vidų, apsidairo. Vos užuodus ryžių ir žalios žuvies kvapus, Ellen nusišypso - visada buvo įsitikinusi, jog sushi yra dievų maistas. Žvilgsniui užkliuvus už laisvo staliuko prie pat lango su vaizdu į gatvę, nueina prie jo. Motociklo šalmą padeda ant vienos iš trijų kėdžių, šalia jo pasideda ir delninę. Nieko nelaukusi atsisėda prie staliuko, gana abejingu žvilgsniu nužvelgdama šiandien čia susirinkusius papietauti žmones. Užsimetusi koją ant kitos kojos, šiek tiek pasilenkia, alkūnę padėdama ant stalviršio ir delnu paremdama galvą žvilgteli įėjimo pusėn, tikėdamasi, kad labai greitu metu išvys merginą. Kitu atveju, Ellen buvo pasiryžusi pavalgyti ir viena.

Pagaliau ir Ania pasiekia Suši barą. Dideli akiniai nuo saulės slėpė merginos raudonas akis. Šianakt mergina gerokai padaugino, o surukyta suktinė ir suuostytas kokso takelis, buvo pagrindinė vėlavimo priežastis. Ania nuo šių ydų turėjo išgyti prieš keletą metų, deja, taip neįvyko. Susiradusi akimis Ellen, prieina prie staliuko ir sunkiai krenta į fotelį prieš ją. Susiėmusi už skaudančios galvos, Larson nedegė noru valgyt žalią žuvį, bet visgi čia atėjo.
- Maldauju pasakyk kad jie čia turi kokio alaus, ar bent sidro,- gergždinčiu balsu sunkiai prabilusi mergina susiėmė už plyštančios galvos. Svaigalai, kuriuos vartojo, turėjo palengvinti pagirias, deja, tai tik viską apsunkino.

Nors beveik nesidairydama ir į nieką tiksliai nežiūrėdama, Ellen, vos merginai įžengus pro duris, pamato Anyą. Per keletą sekundžių įvertina jos eiseną ir apskritai išvaizdą ir pavarto akis, puikiai suprasdama, kad ši diena merginai nėra viena lengviausių. Žiūrint tiesai į ją, kaip sunkiai ši nukrenta į fotelį, Talbot veide pasirodo nežymi, pašaipi šypsena.
- Atrodai klaikiai, - tarsteli, vos Anya atsiduria fotelyje priešais merginą. Iš tiesų ji atrodė, lyg mažiausiai tris paras Larson būtų sėdėjusi ant įvairaus plauko narkotikų... kita vertus, Ellen jos nesmerkė, nes pačiai karts nuo karto taip nutinka. Tik paprastai, kelias dienas po tokių naktų ji nesirodydavo viešumoje. Išgirdusi apie alų ir sidrą linkteli galva.
- Taip, jie čia pasirūpina visais, ne tik alkanais, - dar kartą šyptelėjusi patraukia delną nuo smakro ir išsitiesia savame fotelyje. Kelias akimirkas patylėjusi, kilsteli antakį, akylai stebėdama merginą. Ellen visada visus akylai stebėdavo, kas turėjo nervinti žmones, bet jai tai buvo nė motais.
- Tai ką prisidirbai? - paklausia, kai padavėja, kuri buvo prisiartinusi ir padėjusi du meniu ant jų staliuko, pasišalina.

Kai kam pagirios ar apsvaigimas pasitaikydavo karts nuo karto, tačiau blaivios Anios beveik niekad nepamatysi. Kai pagalvoji, tai keista, mergina nepatyrė nelaimingos meilės, skriaudų ar išnaudojimo. Paauglystei ji buvo viskuo kuo norėjo- gražuole, populiare, vaikinų dėmesio centru, tik va, paslydo. Jokios klinikos ar kraujo valymai merginos neatpratino nuo apsisvaiginimo. Gal tai ir buvo problema, tačiau kol niekam tai netrukdė, ji nesiruošė liautis.
- Ačiū už komplimentą,- sarkastiškai šyptelėjusi vėl surimtėjo. Pamažu galvos skausmas mažėjo, nes ėmė veikti koksas ir žolė. Padavėjai padėjus meniu, Mae dar spėjo paprašyt bokalo alaus, vos išgirdusi iš Ellen kad tokį čia parduoda.
- Prisidirbau? Lyg ir nieko, tik visą naktį praleidau klube, nakvojau kažkokiam viešbutį su kažkokiu vyru. Jis labai etiškai dingo vos ėmė švisti,- vyptelėjusi Ania tik pasiremė smakrą delnu. Ji nebuvo nei romantikė nei santykių žmogus. Galbūt ji nesurado sau tinkamo, nes daugiau vienos nakties praleisti su tuo pačiu žmogum mergina nenorėjo.
- Kas nors nutiko? Kai gavau tavo žinutę, pamaniau, kad čia tu pakliuvai į bėdą..,- nukreipusi temą nuo savęs savo būsenos ir veiklos per naktį, Ania rimtai pasiteiravo Ellen. Retai gauja tikdavosi atskirai, neutralioje aplinkoje, laisvu nuo susirinkimų metu, tad pakvietimas kartu papietauti iš Ellen, Mae šiek tiek nustebino.

Išgirdusi padėką dėl Ellen ištarto komplimento, mergina tik gūžteli pečiais. Nieko nenorėjo įžeisti, paprasčiausiai viską, kas sukdavosi ant liežuvio galo, mergina ištardavo ir garsiai. Visą laiką žiūrėdama į Larson, spėja dar pagalvoti, kaip iš tiesų ji pati nemėgsta tos apsvaigimo stadijos. Retkarčiais pati mergina visiškai išeidavo iš savęs, bet dažniausiai, apart suktinės, ji nieko nevartodavo - tada pati jusdavo, jog negali galvoti tuo pačiu aštriu protu, ir tai Ellen nepatikdavo. Tad būtent todėl ir dabar, ji padavėjos paprašė kavos puodelio, ne alaus. Šypteli išgirdusi apie Anyos naktį.
- O dar sako, kad džentelmeniškumas seniai mirė, - plačiau nusišypso, turėdama omeny tai, jog pasirodo, yra dar vyrų, kurie greitai pasišalina iš vietos, kur jų visai nereikia saulei patekėjus. Išgirdusi klausimą vos vos susiraukia, bet tuoj pat veide vėl atsiranda nedidelė šypsena. Prie jų priėjus padavėjai ir pastačius alaus bokalą ir kavos puodelį, Ellen greitai jai padėkoja.
- Ne. Aš nepakliūnu į bėdas, - taria, nagrinėdama meniu ir greitai išsirinkusi ką valgys, užsisako. Padavėja greitai dingta nuo jų staliuko. - Pamaniau, kad retkarčiais reikia šiek tiek normalumo, - taria, jau vėl žvelgdama į merginą ir nugerdama nedidelį gurkšnį kavos.

Sasha nemokėjo įsižeisti. Tiesiog paprasčiausiai merginai mažai kas rūpėjo. Jeigu dabar, ją pamatytų kas nors iš draugų ar dar likusios šeimos, nepatikėtų, lad virtinė sunkimų gali šitaip išsekinti žmogų. Kadaise, ji mylėjo tik vieną, savo buvusį vyrą, o dabad lovoje voliojasi su pirmais pasitaikiusiais. O kur dar nesibaigiantis gėrimas ir svaiginimasis. Kažkada buvusi daili, pasitempusi jauna moteris, dabar atrodė kaip susikuitusi ir gyvenime savo kelio ieškanti paauglė. Ellen tvirtai pareiškus, kad ji nepakliūna į bėdas, tik kilstelėjo antakius, ko, žinoma per didžiulius akinius nesimatė.
- Šventoji, tarp velniu,- jei moteris veikė ir dirbo apsukriai, dar nereiškia kad bėdų neturi.
Pagaliau padavėjai atnešus alų, Dmitriyeva jo godžiai atsigėrė. Būtent to Sashai dabar ir reikėjo.
- Nors gal ir nėra blogai pažinti žmones, su kuriais kartu gali tekti ilgai būt kartu,- Sasha buvo naujokė, tai nei ji, pažinojo kitus, nei kas nors pažinojo ją.

Merginai išgirdus jos pastebėjimą, klausiamai kilsteli antakį, bet jos veide šypsena padidėjo. Nors šis pastebėjimas ir buvo sarkastiškas, Ellen jis patiko. Kartais tikrai pasijausdavo, jog yra velnias tarp šventųjų. Ir visgi, jai tai buvo nė motais.
- Visi čia tokie, - šyptelėjusi gūžteli pečiais, pasilenkdama kiek arčiau staliuko ir nugerdama dar gurkšnį kavos. Pagaliau pradėjo justi, kaip kofeinas veikia jos organizmas ir, nors ir buvo jau kuris laikas išlipusi iš lovos, jos akys dabar jau tikrai pradeda plačiau atsimerkti. Apskritai, be trijų puodelių kavos per dieną, Talbot nesijausdavo iki galo pabudusi. Turbūt tai ir buvo didžiausia jos priklausomybė - kava. Nors, iš visko, ką buvo bandžiusi, ši buvo pati nekalčiausia. Išgirdusi jos sekančius žodžius linkteli.
- Geruoju ar bloguoju, vistiek teks praleisti kiek laiko kartu,- kilstelėjusi antakius stebi, kaip padėklas su kelių rūsių sushiais atsiranda ant jų staliuko. Tyliai padėkojusi padavėjai, mergina vėl įsmeigia žvilgsnį į Sashą. - Visada maniau, jog reikia pažinti žmones, supančius tave. - Tai buvo tiesa, tik Ellen turėjo omenyje pažinti ir suprasti jų mąstymą, elgseną, o ne leistis į tokius smulkmeniškumus, kaip kokia yra pašnekovo mėgstamiausia spalva. Šitai jai niekada nerūpėjo.

Kadaise Sasha mėgo visas vaivorykštės spalvas, tačiau dabar tematė tik pilką. Nei Ellen nei kas kitas, nenorėtų sužinoti apie pilkos atspalvius jaunos moters gyvenime. Sashos gaujoje nepažinojo niekas, apie ją žinojo tik tiek, kad dėl nedrausmingo elgesio, grubių manierų ir laukinio puolimo ant nekaltų, ji buvo išmesta iš akademijos. Galbūt jie dar žinojo ir tai, kad blaiva Dmitriyeva niekada nebūna, ir kad tam yra priežastis. Tačiau kokia, mergina iki šiol neatskleidė. Nugėrusi du didelius gurkšnius, Sasha išsitraukė savo raminamųjų tabletes, ir vieną jų nurijo atlošusi galvą. Ji priklausoma nuo visiškai visko. Tačiau tik ši priklausomybė palaikė Darios gyvybę.
- Kartais geriau jau susilaikyti nuo noro kažką pažinti. Juk žinai tą posakį, kad smalsumas pražudė pelę.,- ramiai pasiteiravusi Sasha paslėpė vaistus ir vėl užgėrė alaus, bei lyg niekur nieko pasiteiravo Talbot. Tai nebuvo grasinimas, tiesiog, jei Sashai tektų pasakot tai, ką jai teko išgyventi, vargu ar kokie nors vaistai padėtų. Kad ir kokia abejinga Dmitriyeva bebuvo, tačiau pažinti kitus, ji visai norėjo.
- Kodėl tuprisijungei prie "blogiečių"?,- na štai, pažinimas prasidėjo. Sasha tikėjosi, kad Ellen pasakos apie save, ir užmirš ko nors pasiteirauti pas ne kokios būklės ir savijautos merginą.

Ellen, ramiai sėdėdama ir gurkšnodama karštą kavą, akylai stebėjo merginą. Jos veide pasirodo nežymi, kreiva šypsena, stebint, kaip Sasha išsitraukusi tabletę, vieną jų nurijo. Net nepamačiusi butelio, atspėjo, kas tai per tabletės. Jai pasidarė šiek tiek gaila merginos, bet nepakankamai, kad ką nors pasakytų šia tema. Išgirdusi jos žodžius gūžteli pečiais.
- Smalsumas nuo domėjimosi ar savo aplinkinių pažinimo labai skiriasi, - šiek tiek pakreipia galvą stebėdama savo pašnekovę. Keletą sekundžių stebi ją rimtesniu veidu, tada, pasiima supakuotus pagaliukus, juos išpakuoja ir atlaužia, iš dviejų padarydama du. Paima juos tarp pirštų taip, lyg pati nuo gimimo būtų japonė ir lazdelės jai būtų įgimtas reikalas. Išgirdusi jos klausimą nesusilaiko ir susijuokia, kas šiaip jau nebuvo toks dažnas dalykas. Kelias akimirkas vis dar plačiai šypsodamasi, Ellen papurto galvą, lyg netikėdama tokiu klausimu ir suėmusi lazdelėmis vieną sushiuką, pamirkiusi jį vasabi, įsimeta sau į burną. Kramtydama, besimėgaudama skoniu, dar šiek tiek patyli. Galiausiai pasilenkia šiek tiek arčiau stalo, arčiau Sashos.
- Nepavadinčiau savęs blogiete, - šypteli, nors vien ta šypsena nebuvo sakanti kažką labai gero ir doro. Apskritai mergina visiškai nenorėjo kalbėti apie save, kaip visada. Bet nusprendusi, jog ir pati nori šio to paklausti, supranta, jog tai būtų teisinga.
- Aš mėgstu gerą gyvenimą. O jis, pastaruoju metu, būtent toks ir yra. Tad kodėl ne? - klausiamai kilsteli antakius, o jos veide vis dar šmėžuoja nežymi šypsenėlė. Galiausiai gūžtelėjusi pečiais atsilošia atgal į savo fotelį, persimeta koją per koją,- Ne, iš manęs tikrai neišgirsi, kad mano gyvenime prieš kažkiek metų atsitiko kažkas siaubingo, kaip kad kažkas nužudė mano tėvus, arba mane buvo pagrobę ar prievartavo ar panašių dalykų. Nieko panašaus, - lazdelėmis, kurias vis dar laikė rankoje, paima dar vieną sushį ir įsimeta jį į burną. Sukramčiusi vėl šiek tiek šypteli.
- O jeigu taip ir būtų, aš ne iš tų, kurie atsiveria žmonėms. Šitą apie mane turėtum žinoti. - nežinia kodėl, bet jos balsas turėjo nuskambėti šiek tiek grėsmingiau nei prieš tai. - Jeigu jau prasideda klausimai, tai pradėsiu nuo tokio - koks, po velnių, yra kaifas visą laiką būti išskridus iš realaus pasaulio?

Iš tiesų jauna moteris buvo ne iš tų, kuriom kažkas rūpėtų. Vos tik ji ima kažką jausti, pavartoja ko nors ir vėl atsijungia. Kad ir kokia Saša buvo stipri per gyvenimą, vaikų netekimas, buvo paskutinis lašas, kuris perpildė stiprybės taurę ir privertė Darią nuleisti rankas.
- Nebijok, nesikišu į asmeniškumus, kurie neliečia manęs..,- tyliai ir ramiai atsakiusi atsigeria dar alaus.,- tiesiog, įdomu su kuo teks bendradarbiauti, manau tau tai pažįstamas jausmas,- šyptelėjusi bejausme šypsena, akimis perbėgo per visą barą, tarsi kažko ieškodama. Tačiau sekantis klausimas privertė Sašą gražinti akis ties pašnekove. Antakiai nežymiai pakilo, deja, to nesimatė. Buvo įdomu, kodėl Ellen kilo toks klausimas, nes nepaisant ko ir kiek privartoja Dmitriyeva, jos protas visad buvo šviesus, o instinktai niekur nedingsta. Dingsta tik jausmai, noras juoktis ar verkti, o širdis apsigaubia šerkšnu.
- Kai gyvenime netenki visko, atitrūkti nuo jausmų ir tikrojo pasaulio, lieka geriausia išeitis.,- Talbot nežino kiek Sašai teko iškęsti per jos trumpą gyvenimą. Tikriausiai jai žinotų, tokio klausimo neužduotų. Ne, moteris nenorėjo išsipasakoti, neieškojo peties išsiverkti, tačiau kadangi veidą puošia vien skausmas ir nuovargis, melas apie vartojimą čia bevertis. Nors, jei Alexandra būtų priėmusi dėdės pagalbą, ji gyventų kaip karalienė, kartu su juo, galbūt net susigražintų save tokią, kokia buvo ankčiau: susitvarkiusią, pasipuošusią dailiomis mini suknutėmis, avėdama naujaisiais laboutin aukštakulniais. Tačiau kam ta prabanga ir grožis, jei Dmitriyeva negali tuo pasidalinti su savo nuostabiaisiais dvynukais. Tikriausiai jie jau vaikšto ir šneka, tikriausiai jie jau klausia buvusio Darios vyro kur mama... Alexandra atsiduso, pasiklydusi savo mintyse, ir pamažu grįždama į suši barą, kuriame ji sėdėjo ir užsivertusi bokalą išmaukė jį iki dugno.

- Nebijau, tiesiog nemėgstu klausimų, nukreiptų į mane, - šyptelėjusi taria ir įsimetusi dar vieną sushi gabaliuką į burną, padeda valgymo lazdeles ant padėkliuko, kuriame guli jos maistas. Pasilenkusi šiek tiek arčiau stalo paima kavos puodelį ir nugeria nuo jo dar vieną gurkšnį. Padėjusi jį atgal ant stalo atsainiai apsidairo, akimis ieškodama padavėjos, taip parodydama, jog norėtų, kad prie jos prieitų. Išgėrus kavos ir beveik papietavus, atėjo ir jai išgerti vieną lengvo alaus bokalą. Išgirdusi sekančius merginos žodžius, Ellen veide vėl atsiranda šiek tiek platesnė šypsena ir ši linkteli.
- Žinau. Kaip ir sakiau, norisi pažinti žmones, esančius aplink tave, - tarsteli ir pribėgusi padavėja paklausia, ar jos dar ko norėtų. Greitai tyliai paprašo jos alaus bokalo, tada žvilgtelėjusi į greitai senkančias Sashos alaus atsargas, paprašo ir antrojo, kad nevaikyti padavėjos šešis kartus per pusvalandį. Išklauso merginos ir papurto galvą, aiškiai parodydama, jog netiki tokiomis kalbomis.
- Absurdas. Kad ir kokias baisybes tenka išgyventi gyvenime, yra du pasirinkimai - susitaikyti su tuo ir gyventi toliau, arba ne. O tokie dalykai, kaip absoliučiai besaikis narkotikų vartojimas, gėrimas ir panašūs dalykai tik atitraukia nuo realybės. Taip, dėl jų negalvoji apie tai, kas paprastai visada sukasi galvoj, bet tai jau yra silpnumo požymis, kuris rodo, jog negali susitaikyti su gyvenimo problemomis, - pabaigusi savo monologą gūžteli pečiais. Taip, tai skambėjo labai nejautriai, bet Ellen niekada nebuvo petys išsiverkti. Niekada nebuvo ir emocionali ar bent šiek tiek jausminga, turbūt todėl retai kada kas nors jai ir išsiverkdavo. Ir tai merginai patiko. Išgėrusi paskutinius kavos gurkšnius, pastato tuščią puodelį ant staliuko ir pribėgusi padavėja paima jį, o vietoj puodelio pastato du pilnus bokalus alaus. Vieną iš jį Talbot pasiima ir nugeria gerą gurkšnį.