Kalno viršūnė

.

Gamta, gaiva, o gal pati jos didybė, pribloškianti savo tobulais hipnotizuojančiais, vaizdais, kurie net įkyriausias mintis sugebėdavo išguiti kuo toliau, viską nuleidžiant mažmožiui, visgi žmogus, tai tik maža dalis visko, kas supa aplink, o jo rūpesčiai, mintys, taip nereikšminga. Kaip visada, kaip kasdien, tam tikru užsibrėžtu laiku, Nikolay pasirodydavo šiuose apylinkėse, jei ne pasportuoti aplenkiant įprastus treniruoklius, tai tiesiog pasisemti to, kas buvo vaidinama atgaiva. Šiandien jis čia buvo dėl pastarosios priežasties. Neskubėdamas, mėgaudamasis net kiekvienu aplinkos garsu, vaikinas, kopė į kalną, aplink jį supančių, tikriausiai tokių pačių klajoklių, kaip jis pramintu keliu, kol pasiekęs savo tikslą, sustojo, giliai savo plaučius prisotindamas padidinto kiekio deguonies, nei mieste ir pakėlė akis, ketindamas pasitikti atsiveriančią puikią gamtos panoramą. Prireikė vos trumpos akimirkos, kad Niko akys, užkliūtų už dar vienos sielos atklydusios į šią civilizacijos nepaliestą vietovę. Tikriausiai būtų per daug kvaila, nepripažinti, kad Dashkov, vos sutikus merginą žvilgsniu, jau žinojo, kas ji tokia. Akimirką, o gal net keletą jų, Nik, ją tiesiog stebėjo. Tuos grakščius, lengvus, bet tuo pačiu puikiai įvaldytus kovos judesius, ir galų gale, jos kūną. Tačiau jis negalėjo pasitenkinti vien tuom. Nusimetęs švarką, nors ir ne su pačia patogiausia apranga, agentas nepastebėtas priartėjo prie Anastasia, ir iš už nugaros, jai kirto per kojas, siekdamas parversti, nors jai dar nė nepasiekus žemės, spėjo, ją sučiupti, dailiai, su šypsenėle veide, kreivai kreipiančia jam lūpas ir žvilgsniu, kuris spindėjo, kad studentė, visada būtų pasiruošusi puolimui, tiesiog pasodino merginą ant žemės.

Išties ilgas laikas sekė, kai Nikolay nematė šios merginos. Nesistengė. Ir tikriausiai nenorėjo dėl ganėtinai svarių priežasčių jos sutikti, nors vis dar gyveno tame pačiame mieste. Bet dabar ją išvydęs čionais, regis nė nesudvejojo prisiartinti, tai vyko tiesiog impulsyviai, nesvarstant nieko ir pasikliaujant tik norais. Tos kelios akimirkos, kai Anastasia žvelgė į Niką, leido ir jam nors šiek tiek pasimėgauti, jos žvilgsnio gilumu, vėl leidžiant savo atminčiai atnaujinti jos tobulus veido bruožus. Tik jai staiga atsistojus, jis šiek tiek šyptelėjo, tarsi jau laukdamas jos dailių kojyčių kelnojimo, jį puolant, bet.... ji netikėtai jį meistriškai parvertė. Dusliai atsitrenkęs nugarą į žemę, Dashkov kilstelėjo nustebusiai ir tuo pačiu pagirtinai antakius. Faktas, kad tokio puolimo jis nesitikėjo, nors ką, visada jis prie šios Prescott merginos, nebuvo jau toks profesionalus ginyboje, daugumoje sričių. Ji jį blaškydavo. Nežinia kaip bet paveikdavo, dėl ko jis ankščiau irzdavo. Visada jam nepatiko tai, ko nesugebėdavo suvaldyti, neatsižvelgiant į tai, kad išties gyvenime daug kas nesuvaldoma. Tikriausiai didžiausia dalis to ir buvo priežastis, kodėl tarp jų viskas nutrūko ir kodėl jie nutolo. Besimokydamas Nikolajus siekdavo susiimti, o ji... ji jį išmušdavo iš vėžių.  Tačiau per laika, regis prie to priprato, susitaikė su tuo, ir tai jo nebestebino, kaip ir dabar. Ilgai netrukus, nuo patėškimo ant kietos žemės, vaikinas pašoko ant kojų ir lūpose besilaikant menkai šypsenėlei, jis smogė kelis ore pakibusius, kovos smūgius, link Anos,  kol sugriebęs vieną jos riešą, guviai apsuko tamsiaplaukę, užsukdamas jos ranką už nugaros ir trūktelėjo ją į save, taip jos smulkų kūnelį prispausdamas prie savęs, nors akimirkai ją suvaldant.  Šyptelėjo iškvėpdamas orą jai į kaklą, - Sveika..., - ištarė jai prie pat ausies ir vos veidui nusvyrant prie jos kaklo, - Mmm... naujas aromatas?, - įkvėpęs giliai jau išties senai ir per giliai į jį įstrigusio kvapo, Nik su menkai erzinančiu tonu, užklausė to, lyg išties jo neatsimintų. Ech, šis artumas jam išties per daug patiko. Nors ir nebegalėjo jos laikyti arti savęs, sugebėjo, kaip dabar pasinaudoti tom nekaltom progom, ją pajausti.

Ilgesys tikriausiai per menkai apibūdina jausmus, kuriuos visgi dabar jautė Nikolajus. Tiesa, kad būnant toli, jo mintis ji dažnai aplankydavo, poreikius irgi, tačiau dabar, kai ji buvo šalia, tai buvo tarsi kur kas stipresnis smūgis, kuris nemenkai dusino. Tuo pat metu, jis save laikė ir kvailiu, kam prisidėjo prie visko nutraukimo ir silpnavaliu, kam nesugeba atsilaikyti ir pamiršti. Priklausomybė nuo kito, yra žalingas dalykas, todėl gal ir gerai, kad jie nusprendė nutolti. Gal taip jiems išties geriau... bent iš kai kuriuos pusės. Laikydamas tvirtai užsukęs Anastasijos ranką už jos nugaros, laikant riešą, jis po akimirkos, atleido vos savo pirštus, jais kiek lengvai nuslysdamas iki jos plaštakos. Nebelaikė jos taip stipriai prie savęs, bet ir nesistengė kurti atstumo, anaiptol. – Jie tau kuo puikiausiai tinka, - lyg niekur nieko pareiškė, šyptelėdamas ir jai vos šiek tiek atsilošus, Nik priartėjo prie jos kaklo pravertomis lūpomis, tačiau laiku susilaikė neprilietęs jos odos. Užsimerkęs trumpam, tik stipriai suspaudė lūpas. Per didelė pagunda. Žinojo, kad jei leis sau peržengti ribas, tai nesibaigs, jis trokš dar. – Nejaugi, tu taip greit šį kartą pasiduodi?, - nevengdamas pastebėjimo, kad Prescott atžala, nustojo, kovoti Nikolajus erzinančiai pakrizeno, - Pripažinsiu, nesiliauji manęs stebinusi, mieloji, - pavaidinęs nusistebėjusį, šiek tiek pakreipė galvą, siekdamas, labiau įžvelgti Anastasia veidą, ir tuo pačiu paskatinęs laukti, mažiausiai kelių smūgių, siekiant jai išsilaisvinti nuo jo. Dalis, jo to, jau ir laukė. Mat laiko klausimas, kiek jis save gebės sulaikyti nuo savęs paties ir neapsuks jos įžūliai įsisekdamas į jos lūpas, bent trumpam, vėl siekdamas prisiminti jų skonį.